Kodėl aš verkiu? Apie netektį

gal tai nėra užsitęsęs gedulas, kurį reikėtų taisyti, o gal tai – mažiausia, ką galiu dėl jos padaryti?

[ĮSPĖJIMAS: jeigu jautiesi pažeidžiama (-s), neskaityk šio teksto, nes čia liečiamos netekties ir savižudybėss temos, plius išspoilinu filmo “My Old Ass” siužetą]

Šitą tekstą atidėliojau ir stūmiau nuo savęs kaip sveikas imunitetas virusą. Pradėjau rašyti jį tris kartus – per tarptautinę savižudybių dieną (rugsėjo 10 d.), psichikos sveikatos dieną (spalio 10 d.), pamačiusi filmą „My Old Ass” (2024)… ir vis iš naujo ir iš naujo. Netektys yra skaudi tema, kurios vengiu (-iau) kaip įmanydama – jeigu apsimesiu, kad jos nėra, tai gal jos ir nebus (žinoma, kad dalykai taip neveikia), bet ji mane vis pasiveja. Per Gabor Mate mokymus, atvykusi kur kas anksčiau, pustuštėje salėje užėmiau kėdę laisvoje eilėje. Netrukus prie manęs įsitaisė moteris, su kuria susibendravome. Ji man labai patiko – turėjo aštrų humoro jausmą, daug žiedų ant rankų, juodus vešlius plaukus ir žydras akis. Jos buvimas dovanojo man saugumą ir patogią erdvę būti savimi, pasakoti, kaip nespėjau pavalgyti pusryčių ir, kad šitie mokymai man atrodo per brangūs. Buvome jau visiškai įsišnekėjusios ir susidraugavusios, kai nejučia paklausiau: „O kuo tu užsiimi?”. Ji atsakė: „aš esu mirties dula. Aš palydžiu žmones į mirtį.” Šūdas, vėl ta mirtis prie manęs prisėlino!

-

Šių dienų pasaulyje, po truputį nykstant iš akiračio siauroms lūpoms, kumpoms nosims, traumoms, nuoskaudoms, nes tai, ko negalėjome išsioperuoti, mes pradirbome, transformavome ir paleidome, ar ne? Taip pat niekas nebeketina ne tik senti, bet ir mirti. Ilgindami telomerus šluojame iš akių viską, kas nemalonu, nepatogu ir priverčia sutrikti. Savęs girdėti jau irgi nebūtinai reikia, nes vidinę realybę galime neobjektyviai suinterpretuoti – ir, galiausiai, kam man vertinti savo pačios miegą? – jeigu yra žiedai, laikrodžiai, biomarkeriai. Savęs pažinimas dar niekada nebuvo toks lengvas ir toks skaitmenizuotas. Tik kyla klausimas, o kur mes sušluojame viską, kas netelpa į šį strimgalviais į progresą lekiantį pasaulį, – visą nežinią, abejones, liūdesį… Kur mes paverkiame? (išskyrus „Instagram” reelsus pagal trendinančią melodiją)

Aš verkiu patamsiuose. Verkiu prieblandoje paskendusioje parkavimo aikštelėje, šeštą valandą ryto, ketvirtą dienos Lietuvos laiku, žiūrėdama į išsiliejusį terapeutės veidą telefono ekrane. Juodoje kino salėje, kai veidą užlieja filmo kadrai, įbruku keletą ašarėlių ten, nesvarbu, kad pagal režisierių dar ne laikas verkti, bet niekas nepastebės, jeigu šiek tiek palašinsiu savo liūdesį į rankoves dar filmo pradžioje. Verkiu į knygų puslapius. Bet, jeigu tik rašytojas žinotų, kad tai ne jo veikėjai ar sklandžiai sudėlioti sakiniai mane graudina, – o aš pati verkiu, sau, dėl savęs, apie save, laikydama knygą kaip pasiteisinimą arba skydą, – jeigu kas netyčia įsiveržęs paklaustų: ko čia verki?