Mano depresonas ir aš + AUDIO

vidinis kritikas sakė, kad žmogus, kuris studijavo psichologiją ir planuoja kada nors konsultuoti žmones, nelabai gali rašyti tokių tekstų, bet aš parašiau :|

Žodžiu, nežinau, kas man yra ir kokią etiketę tam prilipdyti (šiaip tai nereikia etiketės!), bet kartais mano mintys susiplaka į sunkią kempinę, į tokį didelį sušlapusios virvės mazgą ir viskas pasidaro sunku.

Drovumas ir perfekcionizmas pakyla aukščiau akių lygio ir tampa per sunku su jais kautis.

Norisi tiesiog gulėti, bet… ne. Net ir gulėti nesinori. Norisi tiesiog sustingti ir trumpam įšaldyti laiką, kol visi mazgai mano galvoje atsipainios ir kvėpuoti taps lengviau. A, ir dar krūtinę prislegia toks sunkus antkapis, kad būna sunku įkvėpti. Anksčiau ši būsena mane ištikdavo kaip potvynis ir užtvindydavo visą kasdienybę, galėdavau lovoje pragulėti dvi savaites, o atsikelti tik atidaryti durų kurjeriui ir akimirką suvaidinti, kad viskas gerai. Bet gal ir yra viskas gerai? Juk nieko nenutiko, tik mintys nerangios, visko baisu ir savęs gėda, ir nesijaučiu verta savo norų. Aš net draugam to neparašydavau. Kaip tai suformuluoti? Kaip tai apibūdinti terapeutui?

Gulint ir kaltinant save už tai, kaip aš čia keistai jaučiuosi, pasidarydavo tik sunkiau. Kūnas įgydavo dar daugiau gravitacijos, baimės augdavo ir tas pirmas veiksmas, bet koks, pavyzdžiui, išėjimas su kuo nors susitikti kavinėje, atrodė beveik neįmanomas. Man niekada niekas nenustatė depresijos, bet aš ir neprašiau ko nors man nustatyti. Be to, yra psichikos sveikatos specialistų, kurie nėra etikečių fanai – ir yra linkę pažinti būseną, nuotaiką ar jausmą su visais jo niuansais, neklijuojant tam patologijos etiketės. Kaip pavadinti šią būseną? Tai pavadinkime ją buitiškai – depresonu.

Ilgainiui, depresono pradėjau labai bijoti, nes žinojau, kad anksčiau ar vėliau jis mane užpuls. Dėl to entuziastingai stengiausi nudirbti visus darbus, įgyvendinti visas idėjas, kol neužpuolė depresonas, nes kai užpuls, tada jau negalėsiu nieko padaryti.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė – o labiausiai tai, kad pabaigiau psichologijos bakalaurą, kuris man suteikia žinių ir įrankių į visa tai pažvelgti iš šalies – tačiau depresonas niekur nedingo.

Praėjusią savaitę mano mintys tapo vėl per sudėtingos, viskas pradėjo niukti, nebenorėjau eiti pasivaikščioti ir atsisakiau eiti į kavinę, nes ten bus kitų žmonių. Supratau, kad pas mane atėjo depresonas. Blemba, ir vėl jis! Kodėl, iš kur, kaip?

Pastebėjau, kad jis mane dažniausiai puola, kai