Moterų balsas: kodėl jį tildo, kritikuoja ar mimikuoja + AUDIO

Ilgą laiką gėdijausi savo balso, nes žinojau, kad vos ištarusi sakinį garsiai, susilauksiu pasekmių

Ilgą laiką gėdijausi savo balso, nes žinojau, kad vos ištarusi sakinį garsiai, susilauksiu pasekmių. Gal tai bus šeštokai klasiokai, kurie iškraipydavo tai, ką pasakau, ir atkartodavo tai erzinančia maniera. Ir net nesvarbu, kad atsakymas buvo teisingas, mane vis tiek apimdavo gėda ir kitą kartą nuspręsdavau patylėti. O gal tai būdavo mama, kuri tiesiog pasiusdavo nuo nekaltai išmekento poreikio naujai suknelei. Vėliau tai buvo tūkstančiai komentatorių, kurie tiesiog „negalėjo manęs klausyti”, nes erzino tas „spigus balsas”.

Aktorinio laikais mokiausi pažeminti savo balsą, išmokti kalbėti iš gimdos ar iš pėdų, suvaldyti tą virpantį jaudulį savo balse arba spurdantį entuziazmą, kai nekantrauju kažką pasakyti. Vėliau, lankydamasi pas balso mokytoją, mokiausi, kad mano balsas sklistų kaip vientisa banga, sakinio pabaigoje nusileidžianti, o neužkylanti, kaip pas mane.

Kol neatsidūriau aplinkoje, kuri mokėjo girdėti tai, ką sakau ir tai priimti. Kurios negąsdino nei mano poreikiai, nei mano ribos, nei mano nuomonė. Aplinkoje, kurioje vyravo pagarba, ir mano balsas buvo geras. Toje aplinkoje aš nustojau galvoti apie savo balsą kaip atskirą, taisytiną mano dalį, kuri gali erzinti kitus.

Vėliau galvojau, kiek tai, ką aš patyriau su savo balsu, buvo individualu, o kiek tai yra koletyvinė moterų patirtis. Vienas iš būdų opresuoti mažiau privilegijų turinčias grupes, yra jų tildymas. Xochitl Gonzalez savo straipsnyje The Atlantic rašė, kad tautinių mažumų tildymas yra vienas iš gentrifikacijos būdų. Anot autorės, kai kurios etninės grupės, pavyzdžiui, latinai, juodieji yra natūraliai garsesni – jie taip reiškia savo emocijas, bendrauja tarpusavyje ir jų tildymas yra tai, kaip turtingi baltieji įtvirtina savo galią tose kaimynystėse, kurios anksčiau priklausė etninėms mažumoms. Mes, lietuviai, galime su tuo susitapatinti, prisimindami kaip komunistai trynė mūsų kalbą ir knygas nuo žemės paviršiaus ir visur bruko savąją – rusų kalbą. Sovietų okupacijos metais atsirado Ezopo kalba – rūpimų temų įvilkimas į užkoduotas metaforas, nes nebuvo galima kalbėti tiesiai.

Galbūt kažkas panašaus, nematomo, vyko/tebevyksta su moterimis? Mary Beard savo knygoje „Moterys ir galia” rašo, kad viename antikinės literatūros traktate buvo teigiama, kad žemas vyro balsas rodo drąsą, o aukštas moters – bailumą, taip pat, anot autorės, buvo rašoma, kad moters balso tonas ir tembras gali sugriauti socialinį ir politinį stabilumą, visos valstybės gerovę. „Vyriška kalba” yra laikoma kultūriniu standartu – žemas balso tonas ir tvirta laikysena reprezentuoja mąslumą, kontrolę ir autoritetą, tuo tarpu moteriški balsai primena nesubrendusių berniukų balsus, turinčius daugiau emocinės raiškos, o tai atspindi kontrolės stoką (Waterman, 2016). Mary Beard pastebi, kad tam, kad moterims pavyktų sėkmingai pasisakyti ir pasireikšti politikoje, joms tenka mėgdžioti „vyriško” kalbėjimo bruožus. Pavyzdžiui, Margaret Thatcher specialiai lankė balso valdymo pamokas, kad balsas taptų žemesnis. Tą patį daryti bandžiau ir aš.

Vienos įtakingiausių moterų politikoje – Angela Merkel ir Hillary Clinton. Netgi apranga panaši – švarkai su klasikinio kirpimo kelnėmis. Jokių ryškių spalvų, suknelių, sijonų ar įmantrių aksesuarų.